Neuromokslininkas dr. Kęstutis Skauminas: smegenys skatina mus elgtis taip, kad gautume apdovanojimą

„Evoliucija mums davė gudrią smegenų išlikimo strategiją – motyvacijos per apdovanojimą mechanizmą. Todėl smegenys skatina mus elgtis taip, kad gautume apdovanojimą“, – sako gydytojas neurochirurgas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) docentas dr. Kęstutis Skauminas, kai buvo paprašytas pakomentuoti, kas vyksta su žmonių jausmais, emocijomis, fiziologija, kai jie dalyvauja savo profesijos geriausių projektų konkursuose.

Birželio 12 dieną finišuosiančiame konkurse „PR Impact Awards“ dalyvaujantys komunikacijos specialistai išskyrė keletą dalyvavimo konkurse etapų ir papasakojo, kokių emocijų bei kūno reakcijų jie sukelia.

„Neuromokslai yra mokslų grupė, tirianti smegenų veiklos biologinę prigimtį, žinių kiekis apie smegenų veiklą dabar auga eksponentiškai. Tačiau reikalas tas, jog didžioji dalis žinių apie smegenų veiklą gaunama laboratorijose eksperimento sąlygomis arba tiriant savanorius, todėl taip gautų faktų tiesioginis perkėlimas aiškinat žmogaus elgesį dažnai klaidinantis. Jūsų pateiktas situacijas galima interpretuoti įvairiai – psichologijos, biopsichologijos ir neurobiologijos, elgesio psichologijos, kognityvinio neuromokslo, socialinio neuromokslo požiūriu…

Tad tai bus tik populiaria kalba išreikšta mano nuomonė, o ne mokslinė analizė“, – pradeda LSMU Neuromokslų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas K. Skauminas.

Noras pasidžiaugti nuveiktais darbais

Konkurso dalyviai: Dalyvavimas konkursuose pirmiausia yra džiaugsmas, nes pateikiami pasisekimo sulaukę projektai, kuriais norisi pasigirti, pasidžiaugti viešai.

K. Skauminas: Džiugesys dalyvaujant konkursuose gali atsirasti dėl kelių priežasčių. Gal žmogus jaučiasi einąs keliu, kuris jį artina link jo tikrųjų vertybių – noras dalintis, kažką keisti į gerą, noras būti išgirstam arba sužinoti naujų dalykų.

Vertybės, kaip ir pasisekimas bei viešas pripažinimas, gali būti būtent tokios motyvacijos, kurios būdingos mūsų smegenų centrams, susijusiems su aukštesniosiomis pažinimo funkcijomis.

Didžiausią reikšmę čia turi smegenų kaktinės skiltys ir jų žievė – jos susijusios su mūsų intelektu, socialiniu elgesiu, planavimu, strategavimu, savo elgesio pasekmių numatymu, intelektine atmintimi ir dar daug kitų dalykų.

Ši smegenų dalis evoliucijos eigoje išsivystė vėliausiai. Ją pavadinčiau tuo, kas mumyse yra „Protingasis“.

Paraiškos rengimas – įgyvendintų projektų peržiūra

Konkurso dalyviai: Pateikdami projektą komisijai tampame savo darbo stebėtojais ir imame didžiuotis tuo, ką nuveikėme. Su kolegomis prisimename visas projektų smulkmenas, pasakytus ir nutylėtus dalykus. Tai puiki motyvacija judėti pirmyn ir gera proga pasidžiaugti tuo, kas nuveikta.

K. Skauminas: Gebėti stebėti save ir savo veiklos rezultatus iš šalies – tik „Protingojo“ mumyse privilegija. Žinoma, „Protingasis“ negali funkcionuoti be kitų smegenų sričių arba sistemų. Viena tokių sistemų yra apdovanojimo mechanizmas, kuriame dalyvauja neurosiuntiklis dopaminas. Nervų sistemos užduotis – išsaugoti mus gyvus.

Evoliucija mums davė gudrią smegenų išlikimo strategiją – motyvacijos per apdovanojimą mechanizmą. Tai viena iš difuzinių moduliacinių smegenų sistemų, pagrįsta dopamino kiekiu smegenyse. Prieš milijonus metų smegenys apdovanodavo mus padidintu dopamino kiekiu už tai, kad sugebėdavome išsigelbėti iš kardadančio tigro nasrų.

Koks tai jausmas? Dabar jį pajuntate, kai nutinka kas nors netikėtai malonaus, pvz., gaunate dovanėlę, ledų arba … apdovanojimą konkurse ir viešą pripažinimą. Jūs jaučiatės motyvuotas.

Kodėl šiais laikais tai taip pat yra išlikimo strategija? Todėl, kad smegenys turi apdovanojimo numatymo mechanizmą ir skatina mus elgtis taip, kad apdovanojimą gautume.

Kodėl mums svarbu „gerai pavaryti“

Konkurso dalyvis: Pildydamas savo įgyvendinto projekto paraišką konkursui, jaučiuosi protingas, apima pasididžiavimas savimi, kad „gerai pavariau“.

K. Skauminas: „Gerai pavaryti“ mūsų smegenims reiškia pagerinti mūsų padėtį sociume, tai yra įgauti geresnę padėtį tarp į mus panašių.

Tai tas pats mechanizmas, kurį išsiugdėme, kai padėtis gaujoje, o vėliau – gentyje, bendruomenėje reiškė, kelinti būsime eilėje prie maisto, kokie bus šansai išlikti mūsų palikuonims. Tais priešistoriniais laikais mūsų „Protingasis“, švelniai tariant, dar buvo mažas.

Protas gali būti kuriamas tik sąveikaujant realiu laiku su realia aplinka. O aplinka buvo tokia, kokia buvo. Tačiau mūsų protėviai tuo metu jau turėjo gerai išvystytą kitą, seniau atsiradusią, smegenų struktūrų sistemą (migdolinis kūnas, hipokampas, gumburas).

Be kita ko, ji atsakinga už mūsų emocijas ir su jomis susijusius atsiminimus. Tai mūsų emocinis intelektas. Ši smegenų dalis naudojasi dar vienu iš elektrocheminių mechanizmų – noradrenergine sistema. Ši sistema dalyvauja reguliuojant dėmesį, sužadinimo lygį smegenyse arba būdravimą ir vadinamuosius cirkadinius ciklus. Be to, ji veikia mūsų atmintį, mokymąsi ir nuotaiką.

Trumpiau tariant, galėčiau tai pavadinti mumyse esančiomis žinduolio smegenimis, kurių vardas tebūnie „Šiltas“. „Šiltas“ labiau susijęs su mūsų gyvūniniais poreikiais, nei su žmogiškuoju potencialu.

Ankstesnė patirtis rodo, kur kreipti dėmesį

Konkurso dalyvis: Vien jau pildyti paraiškas man yra įdomu, nes gali po kiek laiko struktūruotai dar kartą pažvelgti į įgyvendintą projektą – išsikeltus tikslus, jo eigą, rezultatus.

K. Skauminas: Dar kartą pažvelgti į rezultatą… Mūsų smegenys išsiugdė reikalingus atminties mechanizmus, nes jos naudoja ankstesnes patirtis, kad galėtų numatyti, kur reikia kreipti dėmesį. O pirmiausia smegenys kreipia dėmesį į esmę, t.y., į naudą ir prasmę. Tik vėliau – į detales.

Jeigu žinai, kad tau to reikia arba tu to nori, smegenyse atsiranda susidomėjimas, sužadinami dėmesio mechanizmai. Smegenys reaguoja į skirtumus ir pasikartojimus. Taigi, darosi įdomu atrasti struktūrą, sudėlioti į lenteles, suprasti padarytą naudą.

Tiems individams, kurių „Protingasis“ kuria į tikslą orientuotą motyvaciją, patartina siekti tikslo palaipsniui.

Kiekvieno tarpinio tikslo pasiekimas „treniruoja“ smegenų dopamino išskyrimo mechanizmus, taip suteikdamas teigiamą grįžtamąjį ryšį, kai pasiekiate numatytą rezultatą ir skatindamas daryti vėl.

Paraiškų pateikimas užima laiko – kaip rasti energijos?

Konkurso dalyvis: Paraiškų teikimas ir dalyvavimas konkurse reikalauja nemažai mano išteklių – profesionalaus požiūrio ir laiko, tai – papildomas darbas, tačiau nepateikęs – neturėsi galimybės laimėti.

K. Skauminas: Smegenyse nuolat trūksta energijos. Dėmesys, valia, atmintis – išsenkantys smegenų resursai. Evoliucija lėmė, kad mūsų nervų sistema nuolat stengiasi naudoti jau suformuotus algoritmus. Automatinis šių algoritmų funkcionavimas energetiškai efektyvesnis.

Čia mūsų „Šiltas“ turi daugiau privalumų – jo neuroniniai ryšiai senesni, funkcionuoja greičiau, automatiškai. Naujų funkcinių ryšių tarp neuronų tinklų kūrimas reikalauja energijos. Todėl mums taip sunku ir nesinori „išeiti iš komforto zonos“.

Tam tikra prasme, prasideda kova dėl energijos tarp „Protingojo“ ir „Šiltojo“. Turime sau pripažinti, kad ne visada veikiame ar funkcionuojame taip gerai, kaip norėtume. Nes ne visada esame tokia asmenybė, kokia norėtume būti. Ne visada kontroliuojame savo emocijas. Ne visada kontroliuojame savo mintis arba elgesį.

Čia iškyla klausimas: kas čia vadovauja, „Protingasis“ ar „Šiltas“? Vienintelis šansas protingiesiems – plėsti savo galimybių ribas, t.y., išmokti naujų dalykų, įgyti naujų gebėjimų ir kompetencijų. Taip didiname savo „komforto zoną“, todėl naujas projektas nebereiškia išėjimo iš komforto zonos.

Laukimas, kol paskelbs konkurso finalininkus

Konkurso dalyvis: Pateikus paraišką, toliau eina laukimas, konkurso naujienų sekimas. Jaudulys apima žinant, kad šiuo metu mano paraišką vertina tarptautinė vertinimo komisija – mano profesijos „guru“.

K. Skauminas: Laukiant konkurso naujienų, kažkas smegenyse įjungia pavojaus signalą. Nes yra pavojus nelaimėti. Didėja sužadinimo lygis smegenyse, smegenys ima kurti stresinę reakciją.

Mūsų smegenyse pabunda kai kas, kas yra senesnis ir už „Šiltą“. Tai evoliucijos prasme seniausios mūsų smegenų struktūros ir sistemos, atsakingos už mūsų išlikimą.

Pavyzdžiui, smegenų kamieno struktūros ne tik kontroliuoja mūsų kvėpavimo ir širdies susitraukimo dažnį, miego ir būdravimo ciklus. Šiame smegenų lygyje esantys neuronai visuomet aktyvūs, jie lemia sužadinimo ir slopinimo smegenyse pusiausvyrą, apetitą ir daugelį kitų išlikimui svarbių funkcijų.

Kartais šios smegenų struktūros vadinamos driežo smegenimis mumyse. Šią senovinę labai sudėtingą neuroninių ryšių sistemą vadinu „Žalias“.

Pradžią stresinei smegenų reakcijai gali duoti bet kuris iš trijų: „Protingasis“, „Šiltas“ arba „Žalias“. Tai priklauso nuo to, kuriam iš jų mes savyje leidžiame vadovauti, kai laukiame konkurso rezultatų.

Kitaip sakant, reakcija priklauso nuo to, kokią reikšmę mes suteikiame šiam įvykiui. Nes kiekvienam iš šių personažų rūpi skirtingi dalykai, kiekvienas iš jų kreipia dėmesį į skirtingus signalus.

Scenarijus, kai projektas patenka į „šortlistus“

Konkurso dalyvis: Mano projektas patenka į konkurso finalą, „šortlistus“, TOP3. Apima džiaugsmas, euforija, norisi rėkti, paskelbti visam pasauliui, per kūną eina šiurpuliukai.

K. Skauminas: Ką gi. Sveikinu. Rezultatai nemeluoja. Įsijungia mano minėti smegenų apdovanojimo mechanizmai, padidėja ne tik dopamino, bet ir serotonino kiekis. Nuotaika gerėja. Rezultatai priklauso nuo mūsų veiksmų. O minėtas teigiamas grįžtamasis ryšys smegenyse padeda keisti mūsų elgesį ateityje.

Kodėl norisi rėkti? Tikiuosi, šiuo atveju dėl teigiamų emocijų. Mūsų veiksmai priklauso nuo to, kaip jaučiamės, t.y., kokias emocijas jaučiame.

Lietuvoje gerų emocijų, džiaugsmo slėpti arba reguliuoti nereikia – jų ir taip nėra per daug. Kodėl jaučiamės taip, kaip jaučiamės, priklauso nuo mūsų įsitikinimų, nuostatų ir vertybių. Didele dalimi juos lemia mūsų per pirmuosius ketverius gyvenimo metus išgyventos patirtys, kurias smegenys išsaugo kaip emocinę atmintį migdoliniame kūne.

Scenarijus, kai projektas nepatenka į konkurso finalą

Konkurso dalyvis: Jeigu mano projektas nepateko į „šortlistą“, apima nusivylimas. Bet kaip patartumėte teisingai žiūrėti į šią situaciją, nenusiminti ir bandyti vėl?

K. Skauminas: Kaip sakoma, gamta klaidų nedaro. Tik žmonės. Nusivylimo jausmas gali būti susijęs su turėtais ir neišsipildžiusiais lūkesčiais. Lūkesčiams neišsipildžius, dopaminą gaminatys neuronai slopinami, dopamino lygis krenta.

Šiuos lūkesčius juk kuria mūsų „Protingasis“. Jis ne visada teisus, nors ir turi vadinamąją klaidų įvertinimo sistemą. Kaktinių skilčių žievė dalyvauja priimant sprendimus. Mūsų sprendimams įtaką daro savireguliacijos slopinantys procesai, savirefleksija, pažintiniai asmenybės ypatumai bei signalai, kuriuos siunčia „Šiltas“ ir „Žalias“. Pastarieji ne visada pritaria „Protingojo“ pasirinkimams…

Taigi, vienas šio scenarijaus sprendimo būdų – mažinti savo lūkesčius. Kitas veiksnys, lemiantis mūsų reakciją, yra gebėjimas atidėti malonumą. Jis iš dalies įgimtas, iš dalies išugdomas.

Kartais norisi sakyti: ir kas jus taip apgavo, kad gyvenime bus tik lengva?

Pasiruošimas gyvam projekto pristatymui

Konkurso dalyvis: Projektui patekus į finalą, atsiranda papildoma motyvacija ir azartas gerai pasiruošti gyvam pristatymui, viešajam kalbėjimui, nes projektas gauna galimybę varžytis finale su kitais, ir tarptautiniais, projektais. Žinojimas, kad vertina kompetetinga komisija iš Lietuvos ar užsienio šalių taip pat prideda motyvacijos. Vis dėlto atstovaujamas kliento ir visos agentūros vardas, todėl motyvacija gerai pasirengti gyvam pristatymui tikrai yra. Reikia surepetuoti 3 min. pristatymą, užmegzti ryšį su publika.

K. Skauminas: Kad žmogus galėtų sąmoningai jausti bent kokius potyrius, turi būti tam tikras sužadinimo lygis smegenų gumburo, vidurinių smegenų ir tilto branduoliuose, kurių neuronai reguliuoja tam tikrus neurosiuntiklius ir neuromoduliatorius.

Ką specifiškai ir konkrečiai jaučiame, t.y., kokį turinį kaip tam tikrą potyrį išgyvename, yra reguliuojama neuronų, esančių smegenų žievėje, ir su jais susijusių branduolių sistemos.

Paprastai tariant, mūsų „Protingasis“ ir „Šiltas“ ne tik konkuruoja, bet ir puikiai bendradarbiauja naudodami dešimtis neurosiuntiklių, kurdami mūsų reakcijas į pokyčius aplinkoje.

Taip atsiranda ne tik mūsų reakcija į išorinius motyvuojančius veiksnius (pripažinimas, autoritetai), bet ir vidinė motyvacija (noras tapti kažkuo daugiau, įgyti įgūdžius).

Motyvacija, kaip reakcija į situaciją aplinkoje, priklauso nuo mūsų požiūrio. O požiūris priklauso nuo mūsų asmenybės individualių poreikių – ar situacija juos tenkina, ar netenkina.

Gyvas projekto pristatymas komisijai ir žiūrovams

Konkurso dalyvis: Didžiulis jaudulys, viešojo kalbėjimo baimė. Profesionalų užduodam „Blic“ klausimai, į kuriuos turiu atsakyti. Padeda tai, kad gerai išmanau, apie ką kalbu, tačiau neturiu viešojo kalbėjimo patirties. Norisi padaryti gerą įspūdį savo srities kolegoms. Tuo labiau, kad atskiras specialus apdovanojimas skiriamas „Publikos balsas“.

K. Skauminas: Viešojo kalbėjimo baimė yra „Šiltojo“ emocinis atsakas į „Žaliojo“ kuriamą stresinę reakciją. Tai viena dažniausiai pasitaikančių žmogaus baimių.

Kodėl smegenims atrodo, kad viešasis kalbėjimas prilygsta mirtinam pavojui? Galbūt todėl, jog iškyla pavojus būti atskirtam nuo į save panašių. Socialinės atskirties baimė likusi nuo priešistorinių laikų, kai išvarymas iš bendruomenės prilygo mirties nuosprendžiui.

Smegenys kuria stresinę reakciją, nes negali numatyti, kas bus. Nežino, kaip reaguos klausytojai, žiūrovai ar komisija. Gal būsime išjuokti, paniekinti ar atstumti bendruomenės, kurios dalimi mums gyvybiškai svarbu išlikti.

Socialinės atskirties skausmas prilygsta fiziniam skausmui. Galbūt todėl mums taip rūpi viešoji nuomonė.

Gauti įvertinimai sukelia bendrumo jausmą

Konkurso dalyvis: Gautas įvertinimas, kai projektas patenka tarp nominuotųjų arba, juolab, laimėjus apdovanojimą, suteikia dar daugiau motyvacijos ir pasitikėjimo įgyvendinant kitus projektus. Tai yra tiek asmeninis žmonių, įdėjusių daugiausiai indėlio į projekto įgyvendinimą, pasiekimas, tiek agentūros ir įmonės laimėjimas. Be to, dar labiau jaučiamas bendrumo jausmas tarpusavyje.

K. Skauminas: Evoliucijos procesas lėmė, kad norėdami išgyventi, turėjome bendradarbiauti. Mūsų protėvius iš visos gyvosios gamtos išskyrė gebėjimas pasitikėti ir bendradarbiauti net su asmeniškai nepažįstamais individais ir jų grupėmis.

Tai mums suteikė tokį pranašumą išlikti, kad mūsų smegenims iki šiol patinka bendradarbiauti.

Mus motyvuoja mokymasis kartu arba sąveikoje su kitais. Mums patinka darbas grupėse. Ir, kaip parodė dabartinė pasaulinio masto karantino situacija, mūsų smegenims visai nepatinka visą laiką būti tik virtualioje erdvėje.

Mūsų „Protingasis“ vis dar prisimena, kam turi būti dėkingas už potyrių, mokymosi, vaizduotės, mąstymo ir kalbos gebėjimus. Šie gebėjimai ir mūsų protai atsirado per smegenų sąveiką su aplinka, tiek fizine, tiek socialine. Esame socialinės būtybės, ir taškas.

Po konkurso – gyvenimas su apdovanojimu ir pasididžiavimo jausmu

Konkurso dalyvis: Toliau tęsiasi gyvenimas su pelnytais apdovanojimais, prisegame titulą savo el. pašto paraše. Ant agentūros sienų pakabinti apdovanojimai veikia kaip papildoma nauda dirbant su projektais ir įkvepia siūlyti klientams įvairiausias idėjas. Padidėjęs žinomumas, daugiau klientų, geras jausmas, kad aš esu tarp geriausiųjų.

K. Skauminas: Mūsų smegenys išsiugdė sudėtingus mūsų padėties socialinėje aplinkoje įvertinimo mechanizmus. Ir šiais laikais smegenys nuolat skenuoja aplinką, vertina ir priskiria mums vietą grupėje.

Tai vyksta pasąmoningai. Kartais jaučiamės esantys pirmi, kartais – „šešti“.

Dažnai net nesusimąstome, kaip ir kuo remdamosis smegenys mums priskyrė tokią vietą arba vaidmenį grupėje. Jeigu kam nors reikia sustiprinti savo savivertę, galima nešiotis arba iškabinti titulus ir kitus pasiektų rezultatų patvirtinimus.

Pasiekti rezultatai skatina kurti ateities planus ir tikslus. Tikslo ir prasmės pojūtis, kaip ir aukšta savivertė, yra asmenybės atsparumą stresui stiprinantys veiksniai. Atsparumas stresui ir perdegimui – labai svarbūs mūsų fizinei ir psichinei sveikatai.