L.Bielinis: hibridinėje komunikacijoje greitis ir galimybės reikštis auga eksponentiškai

2021-04-12

L.Bielinis: hibridinėje komunikacijoje greitis ir galimybės reikštis auga eksponentiškai

Hibridinė komunikacija reiškia pasikeitusią komunikacinę terpę, kurioje – be galo daug komunikacinių kanalų bei instrumentų, kur visi įgyja galimybę komunikuoti su visais. Hibridams būdinga atsirasti pereinamuoju laikotarpiu ir šiandien hibridinė komunikacija jau tampa normaliu ir neišvengiamu komunikaciniu fenomenu.

Taip teigia politologas dr. Lauras Bielinis, monografijos „Hibridinė komunikacija politikoje“ autorius. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius – geriausių komunikacijos projektų konkurso „PR Impact Awards 2021“ vertinimo komisijos narys. Visa šių metų renginio konferencinės dalies programa bus skirta hibridinės komunikacijos sėkmės formulių paieškai.

Sakote, kad hibridinė komunikacija yra kitokia komunikacija, nei mes įpratę ją matyti ir aiškinti. Kuo kitokia?

Tradiciškai suprantamos komunikacijos schemoje yra keletas privalomų elementų: siuntėjas–signalas–kanalas–gavėjas. Hibridinė komunikacija sujaukia šią schemą. Dabar dažnai siuntėjas bei gavėjas lieka neaiškūs, o kartais tai tėra algoritmai, t.y. ne gyvi subjektai. Jau M Mcluhan‘as parodė poslinkį į hibridiškumą, jo sparnuota frazė: „medija yra pranešimas“ rodo, kad susijaukia, susilieja siuntėjo, signalo ir net kanalo charakteristikos.

Šiandien hibridinei komunikacijai būdinga intensyvi sąveika tarp visų komunikacinių elementų. Tokia sąveika formuoja naujus komunikacinius efektus bei galimybes.

Ar hibridinė komunikacija yra naujas reiškinys? Kiek naujas?

Nesakyčiau, kad naujas, tačiau šiandien, kada komunikaciniai srautai yra ypatingai dideli, hibridinė komunikacija ima dominuoti.

Ar galima sakyti, kad dabar visa komunikacija yra hibridinė?

Ne, kol komunikacija išlieka linijinė, t.y. paisoma tradicinės schemos tvarkos siuntėjas–signalas–kanalas–gavėjas, tol komunikacija nėra hibridinė. Bet jei šie elementai suliejami, keičiami vietomis, tada jau galime teigti, kad atsiranda hibridiškumo požymiai.

Sakote, kad komunikaciniai įpročiai ir komunikacinės normos nebetinka. Kodėl?

Būtent todėl, kad komunikaciniai srautai intensyvėja, jų kiekis praktiškai neapsakomas: visi yra siuntėjai ir gavėjai, visi tampa perdavimo kanalais bei yra signalais kažkam, todėl įprasti tradiciniai komunikacijos įpročiai gali būti labai neefektingi, ar tiesiog pavirsti į neesminį triukšmą, foną. Tam, kad galima būtų komunikuoti, t.y. teigti kažką (būti siuntėju) ir svarbiausia atrasti tą, kuris išgirstų (gavėją), reikalinga kitokia komunikacinė elgsena, ir reikia paisyti kitų komunikacinių normų.

Štai pavyzdys: reklaminis teiginys, kuris nurodo, kad normos kinta ir komunikacija įgyja hibridiškumą, kuris skamba maždaug taip: „Ne žmogus turi ieškoti informacijos, tai informacija turi rasti jį“.

Rašote: tai, kas vakar buvo normalu ir suprantama, šiandien arba neveikia, arba, dar blogiau, trukdo progresui. Tai kaip dabar elgtis kuriantiems komunikaciją – nubrauti viską ir atsisėsti prie balto popieriaus lapo viską pradėti iš naujo?

Na ne, niekas nenusibraukia, ir, matyt, tai net neįmanoma, bet mes stebime, kaip per trumpą laiką dominuoti ima kitokia komunikacinė tvarka bei kiti instrumentai.

Tradicinė komunikacija tiesiog pastumiama į antrą planą, bet ji yra ir bus, kaip lieka poezija, romanai, užrašai ant Egipto piramidžių.

Tačiau šiandien, kuriant komunikaciją, reikia aiškiai suvokti, ko siekiama: jei tai saviraiška, tada gal pakaks ir  tradicinių priemonių, bet jei tai intensyvus komunikacinis aktas, reikalaujantis greito ir efektingo reagavimo, atsako, tada be modernios, hibridiškai organizuotos komunikacijos neapsieisite. Dabar jau informacija turi surasti subjektą.

Ar vartodamas terminą „hibridinė komunikacija“ turite omenyje, kad komunikacija hibridizuoja ekonominius, politinius, socialinius ir asmeninius mūsų gyvenimo santykius, ar  tai, kad persipina komunikacijos tikslai, priemonės, kanalais ir pan.?

Taip, nes viskas vienaip ar kitaip sietina su komunikacija. Tai ryšių sistemos, o komunikacija ir yra ryšio organizavimas. Ekonomika, politika, kultūra bendrai – visa tai irgi subjektų ryšių sistemos, išreiškiamos kitomis ženklų sistemomis – materialiniai, simboliniai, estetiniai ženklai ir t.t. Tai – komunikacija ir ji hibridizuojasi, nes ir čia greitis bei galimybės reikštis auga eksponentiškai.

Sakote, kad hibridinė komunikacija yra visko įsiskverbimas į viską. Tai reiškia, kad viskas yra komunikacija?

Taip, viskas, nes komunikacija savo esmėje yra ryšys, ryšio palaikymas bei formavimas. Todėl viskas, ypač socialinėje sferoje, t.y. žmonių gyvenimo sferoje, yra komunikacija.

Koks hibridinės komunikacijos tikslas?

Pasikeitusioje komunikacinėje terpėje, kur daug (be galo daug) komunikacinių kanalų bei instrumentų, kur visi įgyja galimybę komunikuoti su visais, hibridinė komunikacija tampa normaliu ir neišvengiamu komunikaciniu fenomenu.

Ar hibridinę komunikaciją galima pavadinti kakofonija?

Ne, tai ne kakofonija. Nors tiems, kurie konservatyviai pripažįsta tik monologo ar dialogo komunikaciją, dabartinė komunikacinė erdvė panaši į kakofoniją. Bet ji turi, įgyja naujas tvarkas, formuojasi naujos komunikacinės hierarchijos ir tai, kas tradicionalistui yra triukšmas, kitam yra tik jam suprantama „melodija“.

Ką reikia žinoti komunikacijos specialistams, kaip dirbti naujomis, hibridinės komunikacijos sąlygomis?

Neapsiriboti tradicinėmis tiesomis, siekti kūrybiškai žvelgti į komunikacinius procesus ir svarbiausia – turėti tikslą. Nes dažnas sako, kad turi tikslą, bet tikrai nesugebėtų jo argumentuotai suformuluoti.

Ar hibridinė komunikacija – visam laikui?

Manau, kad ne, hibridams būdinga atsirasti pereinamuoju laikotarpiu. Taigi mes tiesiog esame komunikacinių procesų virsmo stadijoje. Į ką tai išvirs – dar nežinia.